Ar egzistuoja sąvoka “tobula visuomenė“ arba “tobulas žmogus“? Prieš metus būčiau atsakiusi, kad taip būti tobulu įmanoma, tam aišku reikia daugybės pastangų, darbo, bet tai įmanoma. Tačiau nepatikėsite kiek tas “tobulas įvaizdis“ tobula figūra, pažymiai ar dar kažkokie įsitikinimai man kainavo.

Prieš daugiau nei metus nusprendžiau, kad nepatinku sau. Taip, žinau, tai skamba labai banaliai, kvailai, vaikiškai.. Norėjau tapti kažkuo įžymiu, asmenybe, kurią visi pamatę pagalvotų “noriu būti tokiu kaip ji“. Man nepatiko mano išvaizda, kojos, ir daugybė kitų dalykų… Taigi nusprendžiau pabandyti atitikti “tobulybės“ sąvoką. Pirmiausia pradėjau mažiau valgyti, daugiau mokytis, visiškai atsisakiau saldumynų, labai daug sportavau.. kartais svaigdavo galva, jausdavausi keistai, tačiau nepasidaviau. Tikriausiai pagalvojai “mergaite, o kur tuo metu buvo tavo tėvai?“ jie buvo, aišku, kad buvo, tačiau ką blogo galima pagalvoti, kai tavo dukra sportuoja, maitinasi sveikai, rengiasi gražiai, atrodo labai draugiška ir iš išorės linksma..

Pradėjau lankyti naują sporto šaką.. Prasidėjo mokslo metai, mano pažymiai buvo tobuli, pagaliau pradėjau tikėti, kad man pavyko.. Tačiau realiai aš buvau visiškai nelaiminga, tikriausiai buvau per daug apsėsta tos “tobulybės manijos“, kol galiausiai tiesiog niekam nebeliko jėgų. Tik kadangi esu super duper užsipyrusi asmenybė su savo įsitikinimais ir nepalaužiama nuomone, bandžiau tai nuslėpti nuo kitų. Ir iš pradžių sekėsi neblogai.. Tačiau vėliau aplinkiniai pastebėjo kad jų senoji Keliautoja jau nebe tokia, kokia buvo seniau. Puikiai atsimenu savo žodžius, pasakytus geriausiai draugei, kuri tiesiog norėjo padėti, “ tu man tiesiog pavydi“. Tie metai buvo tarsi kova pačiai su savimi, artimais žmonėm ir savo sveikata kol vos neatsidūriau ligoninėje ..

Žinote kodėl tik vos? Nes vieną dieną grįžusi namo pagalvojau “ kokia esmė jei esu tobula, bet nesijaučiu laiminga?“. Iš vis kokia esmė gyventi gyvenimą, jei jis mums tampa kančia? Gyvenimas vienas, turime vieną vienintelį šansą sukurti superines akimirkas, sutikti nuostabius žmones…

Supratau tai gan vėlai, bet svarbiausia jog supratau.. Vėl pradėjau daryt tai, kas man iš tiesų TEIKIA DŽIAUGSMĄ, nesvarbu jog galbūt netapsiu milijoniere ar super profe tam dalyke, tačiau dabar aš esu laiminga. Išmokau džiaugtis mažais dalykais, tokiais kaip atsitiktinė praeivių šypsena, naminiai augintiniai, galų gale šeima. Koks nuostabus jausmas iš tikrųjų gyventi, priimti spontaniškus sprendimus, juoktis ar verkti…

Iš pradžių labai gailėjausi savo neteisingų, neapgalvotų, kvailų sprendimų, bet dabar nebesigailiu. Tai buvo puiki pamoka iš kurios linkiu pasimokyti ir kitiems.

Tobulų žmonių nebūna, tačiau kiekvienas esame savaip įdomus, orginalus ir tik dėl to orginalumo gyvenimas tampa spalvotas. Linkiu kiekvienam išmokti mėgautis gyvenimu, gyventi šia diena, mes nei vienas nežinome kiek gyventi liko, tačiau tikrai žinome kas mus padaro laimingus.

Ačiū.